Šiuo vežimu buvo gabenamos gelbėjimo valtys į nelaimės vietą. Pirmoji Baltijos pakrantėse gelbėjimo stotis 1887 m. pradėjo veikti būtent Klaipėdoje. Stotyse vietiniai žvejai-savanoriai kartu mokėsi gelbėjimo darbų. Gelbėjimo valtys buvo gabenamos prie jūros būtent tokiais specialiais vežimais. Vežimo ratai – platūs (95 ir 110 cm skersmens), kaustyti metalu, kad neklimptų smėlyje. Korpusas, ant kurio kraudavo gelbėjimo valtį, pagamintas iš ąžuolo rėmo, sujungto geležies detalėmis ir ant ašių pritvirtintais prasisukančiais 9 voleliais, kurių pagalba valtis, įstūmus vežimą galu jūron, būdavo nuleidžiama į vandenį. Gelbėjimo stotyse buvo ir virvių permėtymo šaudyklės, kurios iššaudavo į skęstantį̨ laivą̨ raketas su virvėmis. Jei pavykdavo sėkmingai permesti virvę į skęstantį laivą, laivo įgula galėdavo įsikibusi į virvę parsigauti į krantą. Tokios stotys buvo Nemirsetoje, Karklėje, Melnragėje, prie Klaipedos uosto, Kopgalyje, Juodkrantėje ir Nidoje.